Perskaičiusi Alyson Richman „Prarasta žmona“, buvau apsisprendusi artimiausiu metu nebeliūdinti savęs ir nebeskaityti knygų Holokausto tema, bet… Lankantis knygyne žvilgsnį patraukė Eddy de Wind „Galutinė stotis – Aušvicas“ – vienintelė knyga, nuo pradžios iki galo parašyta Aušvice. Tad iš knygyno išėjau ne su romanu, kaip planavau, o su dar viena knyga šia skaudžia tema.

Knygos autorius Eddy de Wind (1916–1987) – paskutinis žydas gydytojas, kuriam pavyko baigti Leideno universitetą Olandijoje per Antrąjį pasaulinį karą. Knygoje figūruoja kaip pagrindinis veikėjas – Hansas, kuris užsirašo savanoriu į Vesterborko tranzitinę koncentracijos stovyklą, tikėdamasis, kad jo motina, vokiečių suimta anksčiau, nebus deportuota. Vis dėlto atvykęs motinos jis jau neranda. Vesterborke susipažįsta su žavia jaunute slauge Friedele, kuri tampa pirmąją jo žmona. Jaunavedžiai dirba ligoninėje, kol vieną dieną traukiniu yra išvežami į Aušvicą ir atskiriami. Čia pora patiria nemažai sunkumų, tačiau nepraranda vilties ir neapleidžia vienas kito. Kaip įmanydami stengiasi padėti vienas kitam išgyventi.

Eddy de Wind „Galutinė stotis – Aušvicas“ viena stipriausių, tačiau, kartu ir žiauriausių mano skaitytų knygų Holokausto tema. Skaityti knygą, kurioje atskleidžiama sveiku protu nesuvokiama Aušvico stovyklos kasdienybė man buvo nelengva, bet vis gi įdomu. Labiausiai patiko tai, kad knyga nepasibaigė staiga ir knygos pabaigoje buvo šiek tiek papasakota apie tolimesnį Hanso ir Friedelės gyvenimą.

Taip pat skaitykite